"Weimar Manuscript" by Martynas Liudvikas Rėza

„Veimaro rankraščiu“ vadinamas rankraštinis lietuvių dainų rinkinys, kurį Martynas Liudvikas Rėza 1820 m. nusiuntė į Veimarą Johannui Wolfgangui von Goethe’i ir apie jo tolesnį likimą nesužinojo. Ši neįrišta į viršelius knyga išliko Goethe’s archyve. Lietuvoje apie radinį 1938 m. pranešė Kauno universiteto profesorius Juozas Eretas, vėliau jį minėjo profesoriai Mykolas Biržiška ir Albinas Jovaišas, kurie patys šio artefakto nebuvo matę, o XX a. pabaigoje jis paskendo užmarštyje. Iki šiol buvo žinomas tik trumpas rankraščio apibūdinimas ir jame buvusių dainų lietuviški ir vokiški pavadinimai. Straipsnio autorei pernai parvežus rankraščio kopiją į Lietuvą, galima šį dokumentą tirti ir atsakyti į klausimus, ar rankraštis yra Rėzos autografas, ar tekstas buvo parengtas spausdinimui, ar buvo braukymų, prierašų ar pastabų kita (gal net paties Goethe’s) ranka, ar skiriasi rinkinio struktūra, turinys ir atitinkami dainų tekstai 1820 metų rankraštyje ir 1825 m. išspausdintame leidinyje „Dainos“. Į tuos klausimus bus bandoma atsakyti šiame straipsnyje.The Goethe and Schiller Archive in Weimar contains some valuable Lithuanian cultural artefacts, including the manuscript collection of Lithuanian folksongs, which Liudvikas Rėza sent to Johann Wolfgang von Goethe in 1820. That is the so-called Weimar manuscript. Goethe noted in his diary of having received this manuscript; however, Rėza remained forever unaware of the fact. The first to publish information in periodical about the manuscript being in Weimar was a historian from Konigsberg Erich Jenisch in 1931, and the first Lithuanian to see it was Juozas Eretas in 1933. However, the latter only copied the titles of the songs. The last to mention the manuscript was Albinas Jovaišas in 1969; but he had not seen it himself. The manuscript was not included into Lithuanian bibliographies and subsequently sank into oblivion, his fate becoming the legendary subject. Nevertheless, a copy of the manuscript brought to Lithuania in 2017 by the author of this article clearly testifies this being a collection of 89 folksongs ready for publication, which was printed in 1825 with only several minor corrections and slight editing. The song translations into German suffered the heaviest editing. The manuscript does not contain any handwritten remarks by Goethe or anybody else